„Klausk ir pažink“ su doc. dr. Lina Muriniene

Lina Murinienė – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoja, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, kalbininkė, prisidėjusi ne prie vieno lingvistinio kūrinio parengimo ir išleidimo bei, žinoma, lietuvių kalbos tarmių puoselėjimo. Dėstytoja pabrėžia, jog „tvirtos karjeros pamatai yra tik pats žmogus: jo žinios, jo užsidegimas, jo nuoširdumas ir jo gylis – jo nebijojimas nerti gilyn, o ne eiti paviršiumi“. Šiame pokalbyje dalinamės dėstytojos profesinio kelio potyriais, sukauptais patarimais ir mintimis, kurios priverčia sekundei sustoti ir susimąstyti apie tai, kokie yra mūsų užsibrėžti tikslai ir ar mes tikrai darome viską, kad juos pasiektume.

Papasakokite, koks buvo Jūsų profesinis kelias iki pat šių dienų?

Tiesą sakant, kažkaip natūraliai man visa tai išėjo. Tada, kai įstojau į anais laikais dar vadinamą Šiaulių pedagoginį institutą, aš tikrai norėjau būti mokytoja ir jokių ypatingų minčių apie universitetą ar dėstymą studentams dar negalvojau. Juo labiau, kad mano atliktos praktikos (viena praktika, labai gerai prisimenu, buvo „Sedos“ vidurinėje mokykloje, Žemaitijoje, o kita Veliuonoje) – jos abi man tiko ir patiko.

Aš buvau šventai įsitikinusi, jog baigus aukštąją mokyklą tikrai būsiu mokytoja. Man buvo truputį netikėta, kai dėstytojai pasiūlė likti Lietuvių kalbos katedroje. Tada man jau reikėjo rinktis: arba į mokyklą, arba einu toliau. O tas toliau tai reiškė, visų pirma, net ne dėstytojavimą kaip tokį, o mokslo darbą. Kitaip tariant, aš turėjau važiuoti į Vilnių, stoti į Vilniaus universiteto doktorantūrą ir rašyti mokslo darbą. Ne tik rašyti, bet ir jį apginti. Man tada tai buvo didžiulis iššūkis ir gerai pamąsčiusi pasiryžau – nesigailiu, nė vienos minutės nesigailėjau.

Prisimenu, kai atvažiavau čia, į Vilnių, o tai buvo 1991 m. pradžia, ką tik po sausio įvykių, šalta buvo nežmoniškai. Žiema tokia kaip dabar ir tikrai labai žvarbi. Ir begalinis šaltis bendrabutyje: nuo šalčio sproginėjo radiatoriai Saulėtekio alėjoje ir aš, atsimenu, miegojau su drabužiais, nes kitaip buvo neįmanoma ištverti šalčio, ir galvojau: ko aš atsibeldžiau į šitą Vilnių? Ko man čia reikia? Ir atrodė, neištversiu. Bet nueini į Vilniaus universiteto biblioteką, įsitaisai tarp šimtmečius menančių sienų ir viskas gerai, viską pamiršti.

Ir žingsnis po žingsnio, nulingavo ir mano disertacija, beje, tai mano gimtoji žemaičių tarmė. Mano supratimu, tarmė yra didžiausias mūsų turtas, nes tai gyva, tikra, tai natūralu, o tarme ir dabar domiuosi.

Štai taip per keletą etapų: per Vilniaus pedagoginį universitetą, per darbą Liuksemburge, Europos Komisijos Vertimo raštu generaliniame direktorate, kur mokiau vertėjus taisyklingos lietuvių kalbos ir padėjau jiems versti Europos Komisijos tekstus. Va, šitaip, po truputį atkeliavau čia, į tą patį Vilniaus universitetą, kur ir buvo mano doktorantūros studijos.

2020 metais Vilniaus universiteto studentai Jus pripažino geriausia Komunikacijos fakulteto dėstytoja, taip pat esate gavusi Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir  kultūros komiteto padėką už lietuvių kalbos tarmių paveldo puoselėjimą, prisidėjusi ne prie vieno lingvistinio leidinio bei esate Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Kokia Jūsų sėkmingos karjeros paslaptis?

Aš ne sykį esu gyvenime girdėjus taip sakant: „Ai ką jau ten, nei ten labai sekėsi tam žmogui, nei vertas buvo, tiesiog pavyko.“ Netgi yra toks pasakymas – tam tikru laiku, tam tikroje vietoje. Ir maždaug nuo žmogaus niekas nepriklauso, tik sutaptis tam tikra. Tai tikrai reikšminga, bet manau, kad daugiausiai reiškia pats žmogus.

Jeigu nesidomėsi savo dalyku, jeigu juo nedegsi, jeigu nenorėsi nuoširdžiai į tai gilintis ir uždegti kitų, jeigu nebūsi nuoširdus, tai niekas tau nepadės. Padėti gali laikinai, bet tiesa visada išaiškės: kad nesi vertas darbo, nesi vertas vietos ir tada viskas tau išslys iš po kojų labai greitai.

Mano supratimu, tvirtos karjeros pamatai yra tik pats žmogus: jo žinios, jo užsidegimas, jo nuoširdumas ir jo gylis – jo nebijojimas nerti gilyn, o ne eiti paviršiumi.

Kadangi esate net kelių dalykų dėstytoja Komunikacijos fakultete, galbūt galėtumėte pasidalyti kurioziškiausia situacija, nutikusia darbo metu?

Iš VU studijų ir būtent dėstytojavimo būtų labai sunku išskirti ką nors tokio labai linksmo, juo labiau, kad beveik visos mano paskaitos ir seminarai būna nuotaikingi. Pats linksmiausias nuotykis, kuris yra nutikęs man, galima sakyti per 30 darbo metų, buvo tik pradėjus dėstyti.

Buvau jauna, patikli, beje, įsimylėjusi tuomet buvau iki pat ausų. Pavasario semestras, kaipgi kitaip. Ir, matyt, studentai kažką tokio nujautė, nes labai drąsiai prie manęs priėjo du vaikinai ir vienas iš jų sako: „Dėstytoja, mano vestuvės kaip tik per jūsų egzaminą. Ar jūs negalėtumėte iš tų pažymių, kuriuos esu sukaupęs, išvesti pažymį ir įskaityti tai kaip egzaminą?“ „Kodėl gi ne?“ – pagalvojau. Visų pirma, sakau: „Sveikinu, tai nuostabu!“ „Bet, dėstytoja, – sako, – štai mano geriausias draugas, jis irgi eina į mano vestuves, jis bus mano pirmasis pabrolys. Ar negalėtumėte jam irgi išvesti pažymio ir įskaityti tai kaip egzaminą?“ „Gerai, – sakau, – kodėl gi ne, suprantamas dalykas.“

Po kurio laiko, ką jūs manote, susitinku vėl to paties kurso kolegas ir klausiu: „Na, kaip jauna šeima gyvena? Kaip jiems ten sekasi? Perduokit gerų dienų.“ O jie žiūri tokiom didelėm akim ir klausia: „Dėstytoja, apie kokias vestuves jūs kalbate? Nė minčių tokių nebuvo.“

Tik tada supratau, kaip gražiai buvau apgauta. Bet dėl šitos apgavystės, tiesą sakant, visiškai nepykau nei tada, nei dabar – vertinu tai tikrai kaip pokštą. Tiesą sakant, nežinau, ar trisdešimt metų praėjus taip lengva ranka pasirašyčiau. Manau, kad jau ne, bet pats įvykis ir dabar man kelia šypseną.

Kokius metodus naudojate dėstydama? Kaip juos pritaikote dirbdama per nuotolį?

Iš tikrųjų man reikėjo mokytis dirbti nuotoliniu būdu. Ir aš esu be galo dėkinga studentams, kurie man padėjo.

Stengiesi kiek įmanoma, kad nuotolinis mokymas ir ugdymas nenukentėtų nuo atstumo. Kiek įmanoma stengiesi priartinti žmogų, kuris yra toli nuo tavęs. Taip ir sakau: „Tie, kurie manęs klausote Šiaurės Lietuvoje, Pietų Lietuvoje ar Dzūkijoje.“ Puikiai suprantu, kad studentai dabar yra išsibarstę per visą Lietuvą. Kaip juos surinkti ir kaip padaryti tą ugdymo procesą lyg jie būtų čia, visi kartu, ir galėtų diskutuoti čia ir dabar, yra didžiulis iššūkis. Kitą kartą tiesiog prašau, kad studentai rinktųsi patys ir išdiskutuotų tam tikrą klausimą, tada sutartu laiku sugrįžtų į mūsų erdvę – referuotų savo idėjas. Tai yra vienas tų metodų, kai į diskusijas gali įtraukti platesnę auditoriją.

Mano supratimu, daug priklauso nuo dėstytojo užsidegimo: ar tu esi kalbanti galva ekrane, kurią norisi kuo greičiau išjungti, ar esi gyvas žmogus ir tada tavęs norisi klausytis. O kad tavęs norėtųsi klausytis, tu turi pasakoti istorijas, kurios kartu būtų ir žinios ir ugdymas, – tai nėra lengva, bet tai galima padaryti. Juo labiau, jog retorika yra vienas iš tų dalykų, kurių mokau studentus.

Kadangi dirbate su lietuvių kalbos tarmėmis, galbūt tenka tai pritaikyti dėstytojavimo metu?

Savaimė suprontama, kad žemaitiškā pasirokoujam, kitāp būt negal. Studėntā tor žėnuotė ėr tor matytė, kad diestytuojė ne tėktās tuo bendrinė pavyzdinga kalba muok, bet ir lygē tapat žemaitiškā, nesisarmatėj nėmaž, nes ta yr naturali mona gimtuoji šneka, kitāp negal būt.

Atskleiskite, koks Jūsų laisvalaikis po ilgos darbo dienos?

Kol nebuvo šitos pandemijos, daug keliavau. Esu ta keliautoja, kuri keliauja viena, ir ta keliautoja, kuri sudaro maršrutą, prisikviečia draugų būrį ir gidauja jiems.

Dar prieš prasidedant pandemijai, spėjau nuskristi į Paryžių. Esu be galo laiminga, kad spėjau tai padaryti, nes vos grįžus pradėjo kalbėti apie visus skrydžių atšaukimus. Žinoma, pakeliauti sau gali leisti tik per atostogas, bet į Paryžių nuskristi tu gali ir savaitgalį – tiesiog sėdai penktadienį po paskaitų į lėktuvą ir sekmadienį vakare jau parskridai. Pasivaikščiojai palei Senos pakrantę, užsukai į Luvrą, nukeliavai į Sitė salą, išgėrei kavos puodelį prie Notre-Dame’o ir parskridai. Dabar šito velnioniškai trūksta.

Ir kas lieka – paskaitos baigiasi, auniesi batus ir leki į Vingio parką. Klampoji per sniegus ir tada paknopstom paknopstom... Matytų mane studentai, kaip aš lekiu per sniegą! Kaip ragana ant šluotos! Tada visos blogos mintys, kaip raganos kaulai, lieka ant sniego išmėtyta, o visos gerosios mintys tau iš gamtos ateina. Taip vėl naujų jėgų ir gerų emocijų įgauni.

Jeigu nėra lėktuvų, jeigu nėra skrydžių, jeigu iš tavęs atėmė Paryžių, tu Paryžių turi atrasti Vilniuje – ten, kur tu esi.

Jei reikėtų parekomenduoti knygą – koks būtų Jūsų pasirinkimas?

Iš pastarųjų skaitytų knygų – Olga Tokarczuk ir jos „Bėgūnai“ man padarė didžiulį įspūdį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprastas romanas: apie keliones, apie kelią ir kelio metaforą.

Galima sakyti, kad nieko čia naujo, įprastinė metafora, tai kaip čia dabar – Nobelio premija? Bet į tą pačią kelio metaforą galima pažiūrėti kitaip ir gebėti parašyti apie tai kitaip: tai yra didžiulės išminties, didžiulių atradimų knyga. Tai kitokia knyga apie ėjimą, judėjimą, gyvenimo prasmės siekį, apie keliavimą, apie tobulėjimą, apie nebijojimą eiti siaurais ir vingiuotais takeliais.

Ką patartumėte studentams, dar tik pradedantiems savo karjerą?

Nebijoti ir eiti pirmyn. Jeigu trūksta drąsos, jeigu abejoji savo jėgomis, bet nori pasiekti savo tikslų, jokiu būdu nesustok. Eik. Ir net jei vidury tavo kelio atrodys, kad ne čia einu, gal ne man visa tai, vis tiek eik toliau, nebijok išsukti iš kelio. Taip, yra sakoma: „Nemesk kelio dėl takelio“, bet kokių nuostabių būna takelių, kaip puikiai jie vingiuoja! Eidamas tiesiu keliu (aš čia kaip keliautoja sakau), niekada nepamatysi tokių nuostabių ir gražių dalykų. Taigi, takeliai irgi veda į tikslą. Esmė yra nebijoti. Siekti svajonių, ir su laiku jos bus pasiektos.

Viskas yra jaunimo rankose. Tiesiog reikia eiti. Ir nors daug takelių aplink būtų ir atrodytų, kad visais jais jau eita, bet žiūrėk, vėliau tie takeliai sueis į tiesų kelią ir tada tu pamatysi, kad esi arti tikslo. Beje, prasmingiausias  dalykas yra ne tikslas, o ėjimas į tikslą. Ir kai matai, kad tikslas tuoj bus pasiektas, laikas užsibrėžti naują tikslą ir vėl eiti į priekį.