Parengė: Iveta Gelumbickaitė
Juozapas Blažiūnas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedros docentas daktaras. Sakydamas, jog svarbu išnaudoti visas progas ir pasitaikiusias galimybes, jis mielai sutiko atsakyti į mūsų, galbūt kiek neįprastus, tačiau linksmus klausimus.
Jūsų nuomone, kokios turi būti paskaitos, kad patrauktų studentų dėmesį?
Jeigu man būtų neįdomu, aš čia nedėstyčiau, o jeigu studentams būtų neįdomu – jie nevaikščiotų į paskaitas. Mano paskaitose – visiškas „anšlagas“, tai turbūt kažką įdomaus darau, bet aš dėstau kaip dėstau. Normas kažkiek, žinoma, pažeidžiu. Įdomu, kaip aš vis dar galiu dėstyti pačiame seniausiame Universitete Lietuvoje?
Iš tiesų, aš daug ruošiuosi paskaitoms – kiekvieną vakarą skaitau. Kai tik išmokau skaityti, aš pradėjau skaityti knygas, dėl to ir regėjimą susigadinau, nes po antklode su prožektoriumi pasišviesdamas skaitydavau. Esu perskaitęs labai daug, buvo netgi momentų, kai nebeturėjau ką skaityti. Visą tai, ką perskaitydavau, užsirašinėjau, dėjau į „folderiukus“ ir taip iš lėto atsirado paskaitų temos.
Negaliu sakyti, kad, jeigu man įdomu, tai būtinai ir studentams bus įdomu – taip negali būti, tačiau kažkaip vis tiek stengiamasi sudominti. Sunku pasakyti, kaip padaryti paskaitas įdomias – tiesiog darai taip, kaip darai, ir kažkas iš to išeina. Aš neįsivaizduoju paskaitų, kurios gali būti neįdomios. Jeigu paskaitos neįdomios, studentų jose nebūna.
Pats mokydamasis Kaune, Stasio Žuko mokykloje, praleidau apie 70% paskaitų, nes jos man buvo neįdomios. Jeigu tau neįdomu, tu ir nevaikštai. Jeigu tau neįdomu, tai ir studentams nebus įdomu, jeigu tu dėstei tą pačią medžiagą sovietiniais metais ir dabar – nesudominsi studentų. Reikia domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, kas naujo, ir visą tai gebėti pritaikyti. Manau, jog reikia dėstyti taip, kad tau pačiam būtų įdomu.
Kokiais principais vadovaujatės dėstydamas paskaitas?
10 Dievo įsakymų. Juokauju, žinoma. O iš tiesų, vienas svarbiausių principų, kurių laikausi – „Niekada nedaryk to, ko nenorėtum, kad su tavim darytų“. Taip pat laikausi taisyklės niekada niekam nepasakoti, kas vyksta per paskaitas. O šiaip į principus nekreipiu daug dėmesio, viskas vyksta laisvai ir natūraliai. Nesivadovauju principais, o tiesiog gyvenu tokį pakankamai laisvą gyvenimą, nevaržomą jokių reglamentų ir per daug nesureikšminu to, ko nereikėtų.
„Reikia domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, kas naujo, ir visą tai gebėti pritaikyti.“
Jūsų dėstomo dalyko pavadinimas „Vilniaus kultūrų sąveika“. Ar kultūros sąveikauja ir likusioje Lietuvoje? Jeigu taip – ar ši koreliacija panaši į vykstančią sostinėje?
Visos sostinės visada buvo daugiakultūriškos, daugianacionalinės ir daugiareliginės, būtent todėl, jog dažniausiai į sostines (nesvarbu kokias – Paryžių, Madridą ar kitas) visada važiuodavo ir važiuos žmonės. Antras pagal dydį šalies miestas dažniausiai būna vienakultūris arba kelios tautos dominuoja po lygiai. Štai, pavyzdžiui, Kaunas. Iškart aišku, jog ten buvusi senoji laikinoji sostinė, todėl ten dominavo lietuviai, nebuvo lenkų tautybės žmonių ar kitų. O Vilnius visada buvo ir bus, kaip ir visos kitos pasaulio sostinės, tautų katilas, nes čia visi suvažiuoja, čia visi gyvena, čia visi dirba, čia visi išpažįsta savo religijas, čia visi atsiveža savo maistą, spalvą, kvapą, prieskonius.
Kiti miestai, sakykim, Klaipėda, iš karto atrodo vokiškas miestas, nors nieko iš tų vokiečių neliko. Žinot kaip čia yra? Mes dabar įsivaizduojam, kad Egipte gyvena egiptiečiai, kurie yra tikrieji egiptiečių palikuoniai. Nė velnio! Tiesiog kai romėnai užgrobė Egiptą, jų senoji civilizacija buvo sunaikinta ir dabar Egipte gyvena kitos tautos ir gentys, kitos religinės grupės, o ne tos, kurios gyveno senajam Egipte. Štai graikai didžiuojasi savo senuoju palikimu, tačiau iš tiesų, atėję barbarai, visus išžudė, užėmė teritorijas ir ten gyveno. Taip pat ir italai – didžiuojasi Senovės Romos imperija ir visu jos palikimu, nors iš tiesų viskas buvo taip pat sunaikinta ir užimta svetimšalių. Negalėtume surasti nė vieno, kuris galėtų sieti save su tikrąja senąja Romos imperija – tokių nėra. Juk ir pas mus, jeigu pasižiūrėtume į žmonių pavardes, vardus, negalėtume pasakyti, jog štai jis kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – tokių žmonių nėra, nes visi yra susimaišę ir įgiję skirtingų tautų bruožų.
Ar Jums svarbi studentų nuomonė? Kodėl?
Man svarbi studentų nuomonė, aš labai atsižvelgiu į ją. Pavyzdžiui, buvo incidentas, kai paskaitų metu aš pamačiau, kad vienas vaikinas užsirašinėja kažką. Aš paklausiau, ką tu darai. Jis sako užsirašinėju. Sakau kam, galvok savo galva ir naudokis savo protu, prisimink, lavink atmintį ir panašiai. Ir tada aš supratau, kad neteisingai galvoju, mąstau ir kalbu. Po paskaitos tas vaikinas priėjo prie manęs ir pasakė – dėstytojau, nedrauskit man užsirašinėt, nes čia yra mano teisė ir aš noriu turėti užrašus. Taigi tai yra studentų nuomonė, į kurią aš labai atsižvelgiu. Taip pat visada išklausau studentų pasisakymus, idėjas, pastabas.
Man visada naudinga išgirsti tai, kas pasakoma tiesiai šviesiai. Pavyzdžiui, yra dėstytojų, kurie supyksta jeigu studentai kažką pasako ir tada pradeda keršyti. O aš kaip tik džiaugsiuosi, jeigu gausiu pastabų dėl dėstymo metodų, nes tada suprasiu, jog reikia pasitempti. Man kiekviena pastaba, kiekvienas komentaras yra normalus, svarbu, jog jis būtų argumentuotas ir aš būtinai į jį atsižvelgsiu.
„Man kiekviena pastaba, kiekvienas komentaras yra normalus, svarbu, jog jis būtų argumentuotas ir aš būtinai į jį atsižvelgsiu.“
Kokias 3 šalis rekomenduotumėte aplankyti studentams?
Jeigu sutartume, jog pirminis biudžetas 100 eurų, tada tikrai rekomenduočiau rinktis Ukrainos miestą Lvovą – ten viskas pigu. Vieną kartą man atnešė sąskaitą, aš žiūriu į ją – 3 eurai, nors tikrai užsisakėm visko nemažai. Lvove ir pigu, ir įdomu, ir atmosfera maloni, ir linksma, ir yra ką nuveikti, ką pamatyti. Žodžiu, „WOW“. Tai nenorint viršyti 100 eurų sumos, tikrai rekomenduoju aplankyti Lvovą.
Toliau, sakykim, jūsų biudžetas 300 eurų, tai siūlyčiau aplankyti Latvijos sostinę Rygą, Estijos sostinę Taliną ar Lenkijos sostinę Varšuvą ar didikų miestą Krokuvą. Manau, jog ten būtina nuvažiuoti, kaip ir į kokį Baltarusijos miestą, pavyzdžiui, Minską. Už tokius pinigus tai padaryti tikrai galima. Ir dar verta paminėti Čekijos sostinę Prahą. Praha tai miestas, kurį pats labai myliu ir atsimenu, jog netgi ekskursijas draugams po jį vesdavau, nes tai – nuostabus, gražus miestas.
Jeigu kelionės biudžetas būtų 600 eurų, tada manau reikėtų pasirinkti „Viskas įskaičiuota“ tipo kelionę. Esu įsitikinęs, jog už tokią sumą pavyktų susiorganizuoti kelionę į Egipto šiaurinėje dalyje esantį miestą Tabą, kuris yra 18 kilometrų atstumu nuo sienos su Izraeliu ir 36 kilometrai iki Jordanijos sienos. Reiškia tuo pačiu nuvykimu gali drąsiai aplankyti ir Izraelį, Jordaniją bei visas kitas aplinkines vietoves. Taip pat galėčiau rekomenduoti aplankyti Jordanijos miestus Petrą ir Omaną. Gamtą mylintiems žmonės siūlyčiau apsilankyti Madeiroje, nes tai nuostabi Portugalijos sala, be to, ji Europos sąjungoje. Ir dar, žinoma, Marokas. Rekomenduoju miestą Fesą, kuris yra ganėtinai saugus bei ramus arba, be abejonės, Marakešas – būtent dėl šokių, kvapų, spalvų, tik svarbiausia nepamiršti gerbti vietinius papročius.
Visada, kai tik kur nors esu, stengiuosi pramokti vietinės kalbos ir labai gerbiu vietinius papročius. Jeigu žinau, kad ten negalima vaikščioti apsinuoginus, aš taip ir nevaikštau. Jeigu ten negalima kalbėti, aš ir nekalbu garsiai, o jei negalima valgyti – aš nevalgau. Tautos skirtingos, papročiai skirtingi, religijos taip pat skirtingos ir tai turi labai daug įtakos, todėl viską reikėtų gerbti ir priimti.
Ar nesunku prižiūrėti tokią barzdą?
Kad aš jos visai neprižiūriu. Ji pati auga, aš nueinu vieną kartą per mėnesį į kirpyklą, kad man ją šiek tiek patrumpintų. Barzda man labai greitai auga ir ją būtų labai sunku skustis, todėl ją turėti patogu. Aš jau esu pratęs, be to, tai nereikalauja daug priežiūros, tad ir laiko atžvilgiu yra pravartu auginti barzdą. Ji auga, aš visiškai nekreipiu dėmesio ir nesureikšminu jos. Pavyzdžiui, arabų kraštuose esi gerbiamas, jeigu turi barzdą, ten jiems keista pamatyti bebarzdį vyrą. Žiemą su barda yra šilta, vasarą – normaliai. Aš visiškai net nejaučiu, kad ji yra, nejaučiu jokio diskomforto, visiškai jos neprižiūriu, kartais net randu maisto joje, tačiau tai manęs neerzina.
Ar Jūsų barzda turi magiškų galių?
Taip, turi. Pasieniečiai ar muitininkai visada šypsosi mane pamatę, nes aš paduodu savo pasą, kurio nuotraukoje aš esu be barzdos ir ta fotografija yra daryta prieš 15 metų. Ir visada atsivertę pasą ir pamatę nuotrauką, jie nustebusiu žvilgsniu pasižiūri į mane, tada dar kartą pažiūri į pasą, vėl į mane ir niekaip negali suprasti, kas ten ne taip. Bet šiaip iš tiesų manau, kad vis dėlto mano barzda jokių magiškų galių neturi.
„<...> išnaudokite visas progas ir galimybes, kokios tik pasitaiko. Jeigu kas nors siūlo keliauti – keliaukite, važiuoti – važiuokite, skristi – skriskite.“
Kokį geriausią patarimą esate gavęs ir ką patartumėte studentams?
Esu gavęs patarimą Maroke, kai prasidėjo pjautynės-muštynės, aplinkui krito daug galvų ir tokia moteris atsisuka į mane ir sako: „Bėk iš čia“. Labai geras patarimas, ar ne? Man tai atrodė kaip fantastiškai geras patarimas.
Kartą esu ir aš gerą patarimą davęs. Skrendant kariniu krovininiu lėktuvu, jau visai priartėjus prie Vilniaus, neišsiskleidė važiuoklė ir leidomės „ant dugno“. Tada pradėjus po truputį leistis, aš išsitraukiau cigarečių pakelį ir užsirūkiau. Visi pradėjo sakyti, jog ne, negalima, ką tu čia darai, o aš atsakiau: „Paskutinį kartą tikrai galima. Rūkysi?“. Ir tada visi kartu pradėjome rūkyti. Tada krenta lėktuvas, trenkiasi dugnu į pakilimo taką, o visi laimingi rūko. Bet pats geriausias patarimas, kurį pats esu gavęs, tai kaip ir minėjau, bėk iš čia. O studentams taip pat galėčiau patarti bėgti iš čia – tai būtų pats geriausias patarimas, kurį galėčiau duoti.
Kalbant rimtai, pats geriausias ir svarbiausias patarimas – išnaudokite visas progas ir galimybes, kokios tik pasitaiko. Jeigu kas nors siūlo keliauti – keliaukite, važiuoti – važiuokite, skristi – skriskite. Meskit viską, nes kuo ilgiau dvejosit, tuo daugiau prarasit ir tuo mažiau pasaulio pamatysit. Keliaukite, domėkitės viskuo, kas tik įmanoma. Yra susitikimai – eikit į juos, yra seminarai – eikit į seminarus, yra paskaitos – eikit į paskaitas, galit filmuotis – tada nepraleiskite tokios progos ir važiuokite, yra galimybė paragauti ką nors naujo – paragaukite ir panašiai. Jeigu kažkas ką nors siūlo, iš karto sutikite ir neatsisakykite. Išnaudokite visas galimybes tam, kad gulėdami mirties patale ar senatvėje, nepagalvotumėte, jog nieko šiame pasaulyje nepadarėte ir nepamatėte.
Dėkojame Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentui, daktarui Juozapui Blažiūnui už atsakymus!
