Parengė: Iveta Gelumbickaitė
Andrius Gudauskas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos ir audiovizualinių medijų katedros docentas, daktaras. Sakydamas, jog svarbiausia – nebijoti ir gyventi šia diena, jis mielai sutiko atsakyti į mūsų klausimus.
„Svarbiausia – nebijoti ir gyventi šia diena.“
Esate baigęs Žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Kaip nusprendėte, jog tai – jums tinkamos ir širdžiai artimos studijos?
Labai sunkus klausimas. Aš norėjau būti viešas žmogus, dalintis savo mintimis su kitais ir būti išgirstas aplinkinių. Mokykloje mano klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, ko gero, buvo pastebėjusi savotišką mano lyderystę, ir, jeigu vykdavo kokie renginiai, visada pakviesdavo juos vesti, viešai kalbėti, taip pat dalyvauti disputuose. Be to, labai domėjausi kraštotyra, esu dalyvavęs kraštotyrinėse vasaros ekspedicijose, vienoje jų kasinėjome Živilių senkapius. Šia savo patirtimi ir įgytomis žiniomis labai norėjau pasidalinti su savo bendraamžiais, draugais, nes man tai buvo pakankamai egzotiška ir negirdėta, todėl pradėjau rašyti straipsnius į rajoninį laikraštį ir taip dalintis savo archeologiniais atradimais. Vėliau tuos straipsnius spausdindavo, esu parašęs straipsnių žurnalui ,,Moksleivis“ bei kitai nacionalinei spaudai. Taigi, kol baigiau vidurinę mokyklą, susikaupė nemažai publikacijų, o anksčiau, norint studijuoti universitete, reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus, nes stojant į Žurnalistikos studijų programą buvo vertinamas kūrybiškumas, tad publikacijos tapo reikalingos ir, nors ilgai svajojau stoti į psichologiją, kažkas tarsi trūktelėjo ir pasirinkau žurnalistiką.
Esate dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas” scenarijaus autorius, domitės kino filmų teorijomis. Kaip apibūdintumėte patirtį, kai pats gali prisidėti prie filmo kūrimo?
Kino kūrimo patirtis ir žinojimas, kaip sukomponuojamas kadras, kaip jis filmuojamas, sukarpomas ir įdedamas į filmo kontekstą, man labai padėjo skaitant kino teorijas, nes ta kinematografinė praktinė patirtis leidžia pažvelgti į tas teorijas kitu žvilgsniu. Be to, analizuodamas kino filmus ir pasitelkdamas tas pačias žinias, įgijau kompetencijų juose atrasti paslėptas mintis. Galimybė prisidėti prie filmo kūrimo – smagi patirtis, nes padėdamas kurti filmą, tu tuo pačiu kuri ir prasmę, ir tiki, kad žiūrovas tą prasmę, kurią tu pats atrandi ir kuria nori pasidalinti, pamatys. Kurdamas filmą apie Alfonsą Svarinską aš norėjau pasakyti, jog tie žmonės, kurie gyvendami sovietmečiu kovojo už mūsų nepriklausomybę, buvo drąsūs, ir, jeigu jų nebūtų buvę, mes šiandien negyventume turėdami tiek daug pasirinkimų bei galimybių. Be to, tuo metu, kai Lietuva tik atkūrė nepriklausomybę, A. Svarinskas buvo pavaizduotas neigiamai, kaip ypač atgrasus, nepakantus, pernelyg kritikuojantis žmogus, tačiau kai pats su juo asmeniškai susipažinau, supratau, kad žiniasklaidos kuriamas šio politinio veikėjo portretas neatitiko to, kokį aš jį mačiau. Būtent tas neatitikimas mane ir suintrigavo labiau susipažinti su šio žmogaus biografija ir charakteriu.
„<...> tie žmonės, kurie gyvendami sovietmečiu kovojo už mūsų nepriklausomybę, buvo drąsūs, ir, jeigu jų nebūtų buvę, mes šiandien negyventume turėdami tiek daug pasirinkimų bei galimybių.“
Per paskaitas niekada nestokojate humoro jausmo, visada turite ką pasakyti. Kaip pavyksta išlikti tokiam pozityviam?
Turiu humoro jausmą? Kaip tik maniau, kad ne, tačiau kartais auditorijoje pavyksta sukurti humoro situacijas ir labiausiai tam padeda studentai. Labiau būčiau linkęs save vadinti geru provokatoriumi, nes tos juokingos situacijos yra tik mano inicijuotos, tačiau studentai į jas įsitraukia ir taip visi kartu galime pasijuokti. Manau, jog geras humoras gimsta spontaniškai ir tam ne visada reikalingas humoro jausmas – svarbesnis yra gebėjimas su šypsena pažvelgti į tam tikras situacijas. Aš ir studentai – tai tie komponentai, kurie padeda kurti tokias smagias situacijas ir palaikyti pozityvią atmosferą paskaitų metu.
„<...> geras humoras gimsta spontaniškai ir tam ne visada reikalingas humoro jausmas – svarbesnis yra gebėjimas su šypsena pažvelgti į tam tikras situacijas.“
Papasakokite, kokį kvailiausią dalyką Jums yra iškrėtę studentai?
Pirmaisiais mano dėstymo metais, šeštadienį, telefonu man paskambino studentė ir pradėjo verkti, jei gerai pamenu, dėl neišlaikyto egzamino, ir aš, visiškai neturėdamas patirties tokiose situacijose, labai empatiškai pradėjau jos klausyti ir net mano artimieji išsigando bei nesuprato, kas man atsitiko, kad darbą perkėliau į savo šeimos kontekstą ir asmeninį gyvenimą.
Esate skaitęs pranešimus ne vienoje mokslinėje konferencijoje. Koks jausmas kalbėti prieš daugybę nepažįstamų žmonių ir galbūt turite kokių smagių prisiminimų, susijusių su šia veikla?
Pirmiausia, kadangi esu paprastas žmogus, natūralu, jog atsiranda baimės jausmas, tačiau ta baimė būna iki pranešimo, o vos pradėjus kalbėti ji išnyksta ir viskas sekasi puikiai. Sunkiausias etapas yra laukimas ir tuo metu kylančią baimę reikia valdyti pripildant ją veiksmo – ruoštis konferencijai bei sisteminti informaciją. Visa tai panašu į sportą – pasitreniravus ir gerai pasiruošus baimės nebelieka. Smagiausia, jog čia visada jaučiamas progresas – padarei, atlikai, tačiau žinai, kad kitą kartą bus dar geriau negu praėjusį. O vienas smagesnių prisiminimų – viena pastarųjų konferencijų, vykusių Italijoje. Buvome Sienos universiteto auditorijoje, kurioje buvo ekranas (multimedija), tačiau nebuvo kompiuterio. Aš iš Lietuvos buvau atsivežęs savo jau pakankamai seną nešiojamą kompiuterį, o kolegės italės turėjo ,,Apple“ kompiuterius ir kompiuteriui skirta jungtis, kuri buvo universitete, netiko jų įrenginiams. Taigi tos italės prašė manęs paskolinti savo seną kompiuterį ir aš, tiesą sakant, netgi šiek tiek nerimavau, kad jis nesugestų ar neatsirastų kokių kitų techninių nesklandumų. Buvo juokinga, kai supratau, kad mano senas kompiuteris puikiai tiko tam senam Sienos universitetui.
Paskutinysis mūsų klausimas Jums – kokį geriausią patarimą teko girdėti ir ką patartumėte studentams?
Kaip Popiežius Jonas Paulius Antrasis ir Popiežius Pranciškus sakė – nebijokite. Tai geriausias patarimas, kurį man teko girdėti ir ką galėčiau patarti studentams. Popiežius Pranciškus taip pat yra pridūręs: „Realizuokite sapnus dabar, neleiskite jiems pasenti ir išgaruoti, neleiskite savo svajonėms nuvysti, negyvenkite mintimi, kad viskas ateityje, nes viskas jau yra dabar ir čia, ir gyvenkite tuo džiaugsmu, nes gyventi reikia šią akimirką ir nelaukti rytojaus. Svarbiausia nebijoti gyventi DABAR.“
„Realizuokite sapnus dabar, neleiskite jiems pasenti ir išgaruoti, neleiskite savo svajonėms nuvysti, negyvenkite mintimi, kad viskas ateityje, nes viskas jau yra dabar ir čia, ir gyvenkite tuo džiaugsmu, nes gyventi reikia šią akimirką ir nelaukti rytojaus. Svarbiausia nebijoti gyventi DABAR.“
Dėkojame Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentui, daktarui Andriui Gudauskui už atsakymus!
