„Klausk ir pažink“ su lekt. Edvardu Kubiliumi

Edvardas Kubilius: „Gyvenimas „sukasi“ apie žmones, kurie yra čia ir dabar“

Edvardas Kubilius – charizmatiškasis LRT žurnalistas bei Vilniaus universiteto lektorius bakalauro studijų programos studentams, dėstantis Vaizdo ir garso raiškos žurnalistiką, Radijo naujienas bei Radijo dokumentiką. Interviu jis teigia, jog nėra geresnių ar prastesnių profesijų lygiai taip, kaip nėra aukštesnio ar žemesnio sluoksnio žmonių, todėl žurnalisto profesija yra lygiai tokia pati kaip ir kitos, o svarbiausia – gyvenimas „sukasi“ apie žmones, kurie yra čia ir dabar. Dalinamės nuotaikingomis ir įkvepiančiomis dėstytojo mintimis, kurioziškomis situacijomis darbo metu, galbūt padėsiančiomis kitaip pažvelgti į žurnalisto kasdienybę.

 

– Kaip ir kodėl nusprendėte dėstyti studentams? 

– Mano atveju nebuvo taip, kad aš vieną dieną pabudau, sumąsčiau, kad noriu dirbti su studentais, nusprendžiau ir pradėjau dėstyti. Tokie dalykai vyksta šiek tiek sudėtingiau. Pirmiausia turi sulaukti pasiūlymo dėstyti ir tik tuomet jau gali pats spręsti, priimti tą pasiūlymą ar ne.

Labai gerai prisimenu, kaip 2015 m. pavasarį sulaukiau tuomečio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano prof. Andriaus Vaišnio skambučio. Jis pasikvietė mane pasikalbėti.

Juokingiausia, kad, keliaudamas į jo kabinetą, jaučiau, jog tokio pasiūlymo galiu sulaukti. Nuojauta neapgavo, prof. A. Vaišnys iš tiesų pasiūlė pabandyti padirbėti su studentais ir aš iškart sutikau.

Dirbti su studentais niekada nebuvo mano siekiamybė, tačiau tuo pat metu negalėjau atsisakyti šio pasiūlymo, nes, kaip sakoma, antrą kartą tokios galimybės gali niekada ir nebesulaukti.

Matot, aš Komunikacijos fakultete esu baigęs žurnalistikos bakalaurą. Tuo metu, kai prof. A. Vaišnys pasiūlė dėstyti, kaip tik ėjau magistro pabaigos link, taigi nuo studijų nebuvau atitolęs, puikiai pažinojau žmones, nes juk visi jie – mano paties dėstytojai.

O apsisprendžiau dėstyti dėl dviejų dalykų. Pirma, pats, kaip studentas, labai vertindavau dėstytojus praktikus, kurie ir taip užsivertę darbais savo redakcijose rasdavo laiko pabendrauti su studentais, juos „pasodinti“ ant žemės, atvesti į ne visuomet malonią žurnalistikos realybę.  

Antra, tuo metu jau pats turėjau sukaupęs kuklią 5-erių metų žurnalistikoje darbo patirtį. Mačiau prasmę tomis kukliomis, bet šviežiomis žiniomis dalytis su studentais, mokytis kartu su jais ir žengti tuo nuostabiu žurnalistikos keliu. Tą darau iki šiol. Beje, labai džiaugiuosi, kad dėstau, nes ir pats daug ko išmokstu iš jaunųjų kolegų.

– Jūsų nuomone, kokios turi būti paskaitos, kad pritrauktų studentų dėmesį?

– Nuoširdžios. Susitikimuose su studentais turi vyrauti gera atmosfera, skatinanti atvirumą. Mano nuomone, pirmiausia dėstytojas turi aiškiai parodyti, kad jis su jaunaisiais kolegomis bendrauja nuoširdžiai, nori jiems padėti tobulėti ir sėkmingai siekti žurnalistinės karjeros. Kai pavyksta sukurti tokią atmosferą, viskas tampa kur kas paprasčiau nei gali pasirodyti iš šono.  Antra, studentams negalima meluoti. Jiems reikia aiškiai pasakyti, kokių žinių ar netgi asmeninių savybių reikia, kad jie galėtų tapti tikrais savo srities profesionalais. Tikrai žurnalistikos neidealizuoju, bet pabrėžiu labai aiškiai – tai sunkus, kartais ir alinantis, bet labai prasmingas darbas. Kartoju, kad kartais gali tekti aukoti ir asmeninį gyvenimą, norint kokybiškai ginti viešąjį interesą, todėl jau studijų metu reikėtų tai suprasti ir tam ruoštis. Kitas dalykas, kurį vis pabrėžiu, – būtinas kruopštus darbas ir atsakomybė. Vien tai, kad studentas gerai atrodo prieš kamerą, nereiškia, jog jis jau rytoj ves kokią nors televizijos laidą. Vien tai, kad studento dieviškai gražus balsas, nereiškia, kad jis netrukus per radiją skaitys žinias ar ves laidas. Ir vien tai, kad studentas feisbuke gali jautriai ką nors parašyti ar meniškai pasiteisinti dėstytojui dėl neatliktos užduoties, nereiškia, jog jis bus geras spaudos žurnalistas. Tam, kad visa tai įvyktų, reikia dirbti. Ir labai daug. Kai jauni žmonės tai suvokia, kai tu pats savo pavyzdžiu parodai, kad gyveni tuo, ką darai, kad žurnalistika – itin prasminga profesija, iš dalies lemianti mūsų visų valstybės gyvenimą, susitikimai paskaitose tampa švente, o ne kančia. O visa kita – jau tik detalės.

 

– Kokius metodus naudojate dėstydamas? Kaip juos pritaikote šiuo laikotarpiu? 

– Pedagoginėje literatūroje mokymo ir mokymosi metodų yra labai daug. Žinoma, vienaip ar kitaip jie atsiskleidžia dirbant su studentais, bet pagrindinė taisyklė, kurią taikau, yra labai paprasta – kūrybos laisvė. Tačiau tam, kad žurnalistas galėtų laisvai kurti, jis pirmiausia turi suvokti pamatines žurnalistikos vertybes ir esmines taisykles.

Pavyzdžiui, reportažo rengimas. Ir nesvarbu, ar reportažas rengiamas portalui, radijui ar televizijai. Studentai turi puikiai mokėti parengti reportažą, vadovaudamiesi visais kanoniniais žurnalistikos principais. Kai šie principai jiems bus įaugę į kraują, kai jie gyvens tais principais, tuomet jau atsiras erdvės ir kūrybai – reportažą pradėti ne nuo savo klišinio sakinio, o nuo paties jautriausio pašnekovo istorijos momento.

Aš su šypsena žiūriu į studentus, kurie per pirmąjį mūsų susitikimą pasako maždaug taip: „Labai gerai rašau, esu labai kūrybiškas, politika nesidomiu, tad noriu būti kultūros žurnalistu“. Tokį pasakymą išgirstu kasmet, kai savo auditorijoje sulaukiu naujų studentų.

Tuomet aš atsakau labai paprastai: „Kultūros, sporto žurnalistikoje irgi yra politikos, todėl sakyti, kad nesidomite politika, yra tiesiog nelogiška. O dėl kūrybiškumo dar galėtume pasiginčyti.“ 

Per radijo pratybas studentams duodu radijo mikrofoną ir valandai juos išleidžiu į lauką, į miestą. Užduotis paprasta – pasirinkti vietą, žmogų, veiksmą ir trumpai bei vaizdžiai apie tai papasakoti. Papasakoti taip, kad aš negirdėčiau studento asmeninės nuomonės, bet, klausydamas pasakojimo, kaip įmanoma tiksliau įsivaizduočiau tai, ką matė studentai. 

Tuomet ir paaiškėja, kad visgi ne visi taip jau lengvai susitvarko su užduotimi ir kad ne viskas yra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Ir kad iki kūrybiškumo dar labai daug kelio reikia nueiti, kibirus prakaito išlieti.

Dabar dėl pandemijos ir nuotolinio mokymo. Taip, kyla iššūkių, bet pavasarį mąsčiau, kad bus dar blogiau. Bendraujant nuotoliniu būdu, sunkiau užtikrinti tą gerą atmosferą, nes paprasčiausiai nematau jų akių. 

Beje, labai įdomus dalykas. Vieni studentai iškart įsijungia kameras, matome vienas kitą ir bendraujame, o kiti studentai tos kameros niekada neįsijungia. Aš neverčiu nė vieno studento pasirodyti, jo teisė rinktis, nes Universitetas nėra koncentracijos stovykla. Tačiau, manau, man visai pavyksta net ir tokiu būdu užmegzti ryšį. Juo labiau, kad pats dirbu radijuje – kasdien kalbu tūkstančiams žmonių, kurių niekada nesu matęs ir niekada turbūt nepamatysiu. O ir pašnekovų radijuje nematau, nes per pandemiją viskas vyksta nuotoliniu būdu.

Pavasarį taip pat mąsčiau, kad neįmanoma radijo žurnalistikos niuansų išmokyti nuotoliniu būdu. Dabar atrodo kiek kitaip. Studentai technologiškai išprusę, visi turi telefonus, kurie gerai įrašinėja garsą, tad tikrai tas tradicines užduotis galima atlikti ir per nuotolį.  

Tik man gaila pačių studentų, kurie dėl pandemijos nelabai gali gyvai susitikus kalbinti pašnekovų. Dabartinis jaunimas ir taip nelabai sugeba bendrauti gyvai, pajausti pašnekovą, sukurti abipusį pasitikėjimą, išpešti informaciją, o čia dar ta pandemija... Manau, dabartiniams žurnalistikos studentams bus gerokai sunkiau įsilieti į rinką...

– Kuo žurnalisto profesija visgi skiriasi nuo kitų?  – Prieš dešimtmetį būčiau pasakęs, kad žurnalisto profesija labai skiriasi nuo visų kitų ir yra ypatinga. Šiandien, sukaupęs daugiau gyvenimiškos patirties, galiu pasakyti labai drąsiai – niekuo. Taip, žurnalisto profesija lygiai tokia pati kaip ir kitos.  Argumentuosiu. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į jo profesiją ir gyvenimą apskritai. Pavyzdžiui, aš labai gerbiu valytojus, kurie gerai atlieka savo darbą: švariai išvalo patalpas, tvarkingai, ne atžagaria ranka, nudezinfekuoja paviršius. Aš labai gerbiu taksi vairuotojus ar pavežėjus, kurie vairuoja pagal taisykles, nešneka nesąmonių, o jų automobilis – kvepia. Aš labai gerbiu kaimo bibliotekininkes, kurios ne tik išduoda knygas, bet ir pamaitina sunkiau gyvenantį kaimo vaiką, jam nuperka ar net numezga kojines. Aš labai gerbiu kasininkus, kurie, kasoje tądien išdirbę 5 val., nestaugia ant senjoro, kuris 5 min. piniginėje krapšto centus, jog paduotų reikiamą sumą, o paima jo pinginę ir sąžiningai išima tiek eurų, kiek reikia. Lygiai taip pat labai gerbiu kolegas žurnalistus, kurie nuoširdžiai gina viešąjį interesą, kurie gerbia klausytoją, žiūrovą ir pašnekovus, ruošiasi interviu ir tiesiog atsakingai dirba savo darbą, o ne demonstruoja savo ego, nes, matai, yra žurnalistai ir padėties šeimininkai. Nėra geresnių ar prastesnių profesijų. Lygiai taip, kaip nėra aukštesnio ar žemesnio sluoksnio žmonių. Visi mes gyvename toje pačioje valstybėje, pagaliau – toje pačioje planetoje, todėl visi turime gerbti vienas kitą.  Man, pavyzdžiui, asmeniškai labai nepatinka, kai parduotuvėje garsiai verkti pradeda vaikas. Taip, jis man tą akimirką trukdo, bet aš jau dabar jaučiu didelį dėkingumą tam vaikui, nes jis kažkada dirbs ir man mokės pensiją. Ir taip, aš dėkingas to vaiko mamai ir tėčiui, nes jie ryžosi tą vaiką turėti, aukotis, jį auginti ir rūpintis nuo. Čia, matot, viskas priklauso nuo požiūrio!

 

– Kurioziškiausia situacija nutikusi darbo metu?

– Kadangi dirbu du darbus – dėstytojo ir žurnalisto, tai dvi istorijas ir papasakosiu.

Pradėkime nuo Universiteto. Po rytinės radijo laidos namo grįžtu 9.30 val. Kadangi nuotolinė paskaita studentams tik 11 val., o aš tragiškai noriu miego, prigulu. Žinoma, užmiegu, bet telefoną pasidedu beveik ant veido. Pabundu nuo baisios telefono vibracijos ir matau, kaip studentai Teams platformoje diskutuoja, kaži kur dėstytojas dingo, nes jo tiesiog nėra. Šoku iš lovos, pavėlavęs 5 min. į nuotolinę paskaitą įsijungiu kamerą, padėkoju studentams, kad jie mane patys pasižadino, ir kimbam į darbus. Po kurio laiko suvokiu, kad prieš kamerą sėdžiu tik su marškinėliais, be kelnių. Tai nepastebimai, bendraujant su studentais, kažkaip sugebėjau apsirengti ir lyg niekur nieko toliau dirbti. Gerai, kad nesugalvojau ko nors studentams atsistojus suvaidinti, nes būtų buvę daug juoko, o po to – ir ašarų. Akademinė etika labai griežta, o studentai – labai reiklūs. Kokį skundą tikrai būtų nepatingėję suraityti. 

Kita istorija jau iš darbo patirties LRT. Su savo mylima kolege LRT radijuje, bendrakurse Rūta Kupetyte 2017 m. vasarą 10 dienų keliavome aplink Lietuvą. Šios žurnalistinės kelionės tikslas – per radiją ir televiziją kasdien pasakoti, kaip gyvena žmonės, artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui. Žodžiu, keliaujame. Sustojame Žagarės centre, mano gimtajame Joniškio rajone. Esame žiauriai pavargę. Rūta automobilyje snaudžia, o aš rūkau lauke. Iškart atsiprašau, kad turiu žalingą įprotį, bet kartais gyvenime taip būna.  

Matau, kaip pro mus praeina moteris. Tada ji vėl praeina. Ir darkart prieina. Nebeištvėrusi jau prieina prie manęs ir paklausia, kas čia vyksta ir kodėl automobilis su LRT logotipu stovi Žagarėje. Papasakoju, kad mes žurnalistai, važinėjame po Lietuvą ir tiesiog kalbamės su žmonėmis, kaip jie gyvena.  

Ponia Jelena paprašo cigaretės, mielai ją pavaišinu, ir paklausiu, gal ji norėtų su mumis pabendrauti į kamerą. Ji kategoriškai atsisako, bet pažada dabar pat surasti Žagarės gyventoją, kurį mes būtinai turime pakalbinti. Dar pareiškia – jei tokio žmogaus neras, mums pakalbės pati. Ir nueina ieškoti to žmogaus. Mes laukiame. Aišku, neranda. Grįžta ir šiaip ne taip sutinka mums pakalbėti. Kadangi jutau, kad aš kažkodėl jai nelabai patinku, nors ir vaišinau cigarete, leidžiame jai rinktis, kuris iš mūsų ją kalbins – Rūta ar aš. Žinoma, ji pasirenka Rūtą. Žodžiu, Rūta su ponia Jelena kalbasi, o aš jas filmuoju telefonu. Po pokalbio paeinu į šoną, ieškodamas geresnio interneto ryšio, jog galėčiau nusiųsti interviu, o Rūta lieka bendrauti su žagariete.

Po kelių minučių Rūta prieina prie manęs ir sako: „Jelena manęs prašo 1,4 euro. Ką daryt? Ir kodėl ji manęs prašo būtent 1,4 euro?“ Atsakau: „Taigi tiek kainuoja paties pigiausio alaus „bambalis“. Čia istoriją ir baikime. Tik pasakysiu, kad Rūtos pokalbis su ponia Jelena buvo toks geras, jog aš jį ir dabar vis įsijungiu pasižiūrėti. Tai pokalbis, vis primenantis, kad ne visuomet yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir kad po gyvenimiškų problemų išvarginto žmogaus veidu gali slypėti nuoširdumas ir intelektas. Ir kad iki gerovės valstybės mums visiems dar reikia labai pasistengti.

– Ar lieka laiko laisvalaikiui? Gal turite kokių įdomių hobių?  – Čia kaip pažiūrėsi. Šiaip manau, kad laisvalaikio aš neturiu. Hobių, ypač įdomių (kad ir ką tai reikštų), matyt, irgi. Bet yra toks keistas dalykas. Jeigu šeštadienio rytą nubundu ir neturiu jokio suplanuoto interviu, mane beveik ištinka panikos ataka. „Žiauriai“ nepatinka tas jausmas, todėl stengiuosi laisvam savaitgaliui bet vieną gyvenimišką interviu susiplanuoti. Tam, kad būtų ką veikti. Šį rudenį pradėjau rengti savo autorinę radijo laidą „Už Vilniaus“, kurioje kalbinu žmones, gyvenančius už sostinės. Pokalbius šiai laidai dažniausiai rengiu tik savaitgaliais, nes darbo dienomis esu apsikuitęs visokiais einamaisiais darbais, dažnai – ir nelabai prasmingais.   Taigi kol vieni savaitgaliais laiką leidžia su šeima, važiuoja į kavines, parkus, baseinus ar prie ežerų, aš važiuoju už Vilniaus – pas žmones, kurių, lindėdamas LRT radijo studijoje ar Vilniaus universiteto auditorijoje, nesutiksi. Tai nežinau, ar čia dar darbas, ar hobis. Tegul sprendžia kiekvienas, skaitantis šį mūsų pokalbį. Bet aš savaitgaliais „kaifuoju“. Gal net labiau nei tie, kurie turškiasi baseine ar bėgioja pamiške.

– Koks yra geriausias Jūsų girdėtas patarimas ir ką galėtumėte patarti studentams?

– Visi mes esame dideli išminčiai patarti, kai kas nors mūsų paprašo to patarimo. Todėl nepatarinėsiu, o tiesiog palinkėsiu į gyvenimą žiūrėti paprasčiau.  

Pirma, suvokti, kad gyvenimas „sukasi“ tikrai ne apie mane ir Jus. Jei nebus čia tų poros būtybių, pasaulis tikrai nesustos, todėl nepriklausomai nuo to, kokias aukštas pareigas užimi, bent retkarčiais sveika būtų „nusileisti ant žemės“.

Antra, suvokti, kad gyvename tik kartą, kad negalima švaistyti laiko veltui ir kad negalima kaip žiurkei narve užstrigti kasdienėje rutinoje, ypač tokioje, kurioje dar ir daug biurokratijos. 

Juk gyvenimas „sukasi“ ne apie parašus po įvairiausiomis tvarkomis, protokolais ar ataskaitomis. Gyvenimas „sukasi“ ne apie dėstytojo suformuluotas užduotis, seminarus, vebinarus ar mokymus.

Gyvenimas „sukasi“ apie žmones, kurie dar yra čia ir dabar. Tad tiek studentams, tiek visiems kitiems linkiu tiesiog bendrauti ir džiaugtis žmonėmis aplinkui. 

Ir nesvarbu, ar jie vadovai, ar dėstytojai, ar alkoholikai. Iš kiekvieno jų galima labai daug ko išmokti. Čia juk ir yra tikrasis gyvenimo universitetas, kuriame kiekvienas iš mūsų ir įgyja tą šitaip trokštamą aukštąjį tarpdisciplininį išsilavinimą.

 

Dėkojame Edvardui Kubiliui už atsakymus!

 

Interviu atliko VU SA KF komunikacijos srities narė Gerda Minajevaitė